Kristus Pantokratorius – Švč. Trejybės vienuolyno niša, Meteora, Graikija

Kad teisingai suprastume kas yra ikona, reikia atsikratyti išankstinių nuostatų: ikona nėra antikvarinis menas ar rusų kultūros nuosavybė, ji neskirta būti meno kolekcijų objektu, nėra magiškas talismanas. Ikona nėra stabas, ar pagonybės reliktas klaidingai paplitęs krikščionių bendruomenėse. Ikona – tai realaus Dievo įsikūnijimo patvirtinimas, – „Žodis buvo Dievas [...] Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (plg. Jn 1, 1.14) todėl nuo šiol įmanoma Jį vaizduoti formomis ir spalvomis, nes Dievas tapo tikru, o ne tariamu žmogumi. Ar tokius atvaizdus turime gerbti? Taip, daug labiau negu karys gerbia Tėvynę priklaupdamas ar bučiuodamas vėliavą, valstybės simbolį, labiau, nes Dievas ir Jo Apreiškimas yra daugiau nei Tėvynė. Ikonos krikščioniui yra tarsi mylimų žmonių fotografijos, atminimas tų kurie mums brangūs. Todėl bet kokie pagarbos veiksmai ikonos atžvilgiu yra skirti ne pačiai ikonai kaip daiktui, bet tam asmeniui kuris yra joje pavaizduotas. Be to, ikonos nėra garbinamos, bet pagerbiamos, skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra esminis – vien Dievas gali būti garbinamas, o pagarbą dera rodyti viskam, kas šventa. Krikščioniui ikona yra Apreikštosios Tiesos grožio veidrodis, o „pagarba ikonoms – tai degantis žibintas, kurio šviesa niekada neužges“ (Krug’as)

Žodis „ikona“, graikiškai – eikon (εικων) - tai žodis, reiškiantis ATVAIZDĄ. Krikščionims ikona – tai Apreikštųjų tiesų, slėpinių liturginis atvaizdas, skirtas Dievogarbai ir asmeninei maldai.

Ikona – tarsi liturginė knyga, pasakojanti, liudijanti apie mūsų Išganymą, knyga, kuri yra „rašoma“ teptuku ir spalvomis. „Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais.“ (KBK, 1160 paragrafas.)

Tačiau toli gražu ne visi paveikslai yra ikonos. Ikona iš esmės nėra paveikslas ir skiriasi nuo kitų krikščioniška tema nutapytų paveikslų, nes skirtingai nuo jų yra atliekama pagal iš kartos į kartą perduotą ikonografinį kanoną. Šis kanonas saugo teisingą ikonų atlikimo būdą nuo galimų klaidų ir iškraipymų.

Svarbiausias ikonos tikslas nėra sukelti malonius estetikos pojūčius, ji skirta kelti žmonių širdis ir protus į dangiškają tikrovę, kurios reali, gydanti reprezentacija ji ir yra. Būdama neatskiriamai susijusi su savo Dangiškuoju provaizdžiu bei paremta Dievo Žodžiu ir Bažnyčios tradicija, ikona laikosi ant šių dviejų šulų, ir simbolių bei ženkų kalba perteikia mums nesenstančią Evangelijos žinią.

Ikona yra vaizdu išreikštas Dievo šlovinimas, ji skirta maldai, todėl ir turi būti priimama su derama dvasine nuostata ir pamaldžia pagarba.